Tilto turėklų dizaino koncepcija išsivystė nuo ankstyvo paprasto „blokavimo“ iki modernios, sudėtingos saugos sistemos, pabrėžiančios buferį, nukreipimą, keleivių rizikos kontrolę ir transporto priemonės padėties kontrolę. Be betono, dabar plačiai naudojami metalai, pvz., plienas, o metaliniai sijų -stulpų turėklai, pvz., gofruotų sijų turėklai, tampa pagrindine srove. Apsaugos lygis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip projektinis greitis, eismo sudėtis ir kelio ruožo, kuriame yra tiltas, pavojaus laipsnis, ir patikrintas atliekant viso -masto transporto priemonių susidūrimų testus ir kompiuterinį modeliavimą.
Atsižvelgiant į konstrukcines charakteristikas, tilto turėklai gali būti skirstomi į sijinius (metalinius ir betoninius), gelžbetoninius sienų turėklus ir sudėtinius turėklus; pagal atsparumą smūgiams juos galima suskirstyti į standžius turėklus, pusiau{1}}standžius ir lanksčius turėklus. Įprasti turėklų tipai yra betoniniai turėklai, gofruotų sijų turėklai ir kabelių turėklai.
Pereinamųjų sekcijų dizainas yra svarbi detalė. Pavyzdžiui, SB-laipsnio tiltų be sparnų sienelių pereinamosios dalies turėklai gali sklandžiai pereiti tiesiai prie pakelės gofruotų sijų turėklų, pasižymintys aukštu apsaugos lygiu ir trumpu statybos laiku.