Ankstyvieji tiltų turėklai dažniausiai buvo mūryti iš plytų, akmens, betono ar kitų medžiagų, sudarant tvirtas sienas arba paprastas kolonas ir sijas. Pagrindinis jų konstrukcijos principas buvo „blokavimas“, tačiau jie patyrė visišką vairuotojo ir keleivių matomumo uždengimo problemą, taip pat galimos rimtos žalos ar net apvirtimo per tvirtą susidūrimą.
Daugėjant medžiagoms, metalai (pavyzdžiui, plienas) pradėti plačiai naudoti. Metalinių sijų -stulpelių turėklai, pvz., gofruotų sijų turėklai, tapo pagrindiniais. Jų dizaino filosofija pradėjo tyrinėti „kietą ir minkštą“ metodą, naudojant kontroliuojamą turėklų komponentų deformaciją, kad sugertų energiją ir sulėtintų transporto priemones. Pradėjo formuotis standartizavimas, nustatantis skirtingus turėklų apsaugos lygius, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip kelio projektinis greitis ir eismo sudėtis.
Šiuolaikinės tilto turėklų dizaino koncepcijos išsivystė į blokavimą, buferį ir nukreipimą, keleivių rizikos kontrolę ir transporto priemonės padėties kontrolę. Saugos patvirtinimas priklauso nuo viso-masto realių-transporto priemonių susidūrimų bandymų ir kompiuterinių modelių. Konstrukcijų tipai tapo įvairesni, įskaitant metalinių sijų -kolonų turėklus, betoninius turėklus, sudėtinius turėklus ir lanksčius kabelių turėklus. Technologiniai pasiekimai atsispindi tokiose programose kaip „SB-grade wing-wall-be kelio sankasos tilto perėjimo turėklai“ ir įvairus „metalinių sijų turėklų ir gofruotų sijų plieninių turėklų“ pasirinkimas šiuolaikinėje inžinerijoje.
Būsimas tilto turėklų dizainas yra linkęs į intelektualumą ir integraciją. Tai apima naujų medžiagų, pasižyminčių didesniu energijos sugėrimo efektyvumu, tyrimus, jutiklių integravimo į turėklus tyrimus ir prisitaikymo prie aplinkos (pvz., betono atsparumo-atšilimui ir metalo medžiagų atsparumo žemai temperatūrai{2}} bei specifinių eismo poreikių (pvz., sunkiųjų transporto priemonių apsaugos) įvertinimą. Jos raida nuo paprastos „sienos“ iki sudėtingos „saugos sistemos“.